Jūreivis

kamerinė opera pagal Fernando Pessoa pjesę (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis)

Režisieriai – Jonas Kuprevičius, Lukas Butkus

Kompozitorius, libreto autorius L. Butkus

Choreografija – Jonas Kuprevičius

Šviesų dailė – Jonas Kuprevičius

Kostiumų dizainerė – Elena Marija Veleckaitė

Mentorė – Agnė Matulevičiūtė

Projekto prodiuserė – Rusnė Kregždaitė

Komunikacijos vadovė – Rusnė Kregždaitė

Vykdančioji prodiuserė – Greta Senkutė

Technikos vadovas – Vlad Bajaznyj

Atlikėjai:

Salomėja Petronytė (Pirmoji)

Liepa Ribokaitė (Antroji)

Ūla Zemeckytė (Trečioji)

Vaidas Bartušas (Jūreivis)

Lukas Butkus (elektronika, dirigentas)

Premjera – lapkričio 11 d. Energetikos ir technikos muziejuje

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

Projekto organizatoriai: Meno ir mokslo laboratorija, Energetikos ir technikos muziejus

Projekto partneriai:  knygynų tinklas „VAGA“

1 scena

Pirmoji. Dar neišmušė jokia valanda.

Antroji. Ir nebūtume girdėjusios. Čia niekur nėra laikrodžio. Netrukus auš.

Trečioji. Ne, ne, horizontas juodas.

I. Ar nenorėtumėt, mielos sesės, prasiblaškyti? Pasipasakoti, kas mes buvome? Tai gražu ir visada netikra.

II. Ne, ne, nekalbėkime. Argi mes kuo nors buvome?

I. Nežinau. Galbūt. Bet jei ir ne, visada gražu kalbėti apie praeitį. Valandos slinko, o mes sergėjom tylą. Aš ilgai žiūrėjau į žvakės liepsną. Tai virpteli, tai plyksteli geltonai, tai pablykšta. Nežinau, kodėl taip, bet argi mes žinome, sesės, kodėl viskas taip?.. Kalbėti apie praeitį turbūt puiku, nes beprasmiška ir visada labai išvargina.

II. Kalbėkime, jei norite, apie praeitį, kokios neturėjom.

III. Ne, o gal būtume...

I. Ką sakote tėra žodžiai. Kaip liūdna kalbėti! Netikęs būdas užsimiršti. O jeigu pasivaikščiotume?

III. Kur?

I. Čia, iš kampo į kampą. Kartais taip gimsta svajonės.

III. Kokios?

I. Nežinau... Kodėl turėčiau žinoti?

II. Kodėl šis kraštas toks liūdnas? Ten, kur gyvenau kitados, nebuvo taip liūdna. Temstant aš verpdavau sėdėdama prie savo lango. Pro jį buvo matyti jūra ir kartais sala tolumoj, tolumoj, tolumoj... Dažnokai neverpdavau. Žiūrėdavau į jūrą ir pamiršdavau gyvenanti.

Jūreivis. Auštant vėliai nebebūsiu. Verptą dūšią jos išjausiu.

II. Nežinau, ar buvau laiminga. Nebebūsiu ta, kuria galbūt niekada nebuvau.

I. Kitur nesu regėjusi jūros, tik čia. O, sese, manyje viskas liūdna. Begalinis gruodis sieloje... Kitados aš buvau laiminga anapus kalnų. Buvau mažytė. Visą dieną skainiodavau gėles, o prieš tai užmigdama prašydavau, kad jas paliktų prie manęs... Tai buvo šitaip toli nuo čia, kad galėjo šitaip būti. Kada ateis diena?

III. Argi svarbu? Ji visada ateina vienodai... visada, visada, visada... Kodėl šiame kambaryje nėra laikrodžio?

I. Nežinau.

2 scena

II. Papasakokime istorijas visos iš eilės... Aš nežinau jokių istorijų, bet tai nėra blogai... Vien tik gyventi yra blogai... Nelieskime gyvenimo nė drabužio krašteliu, ne... Nesistokite, seserys. Tai jau būtų judesys, o kiekvienas judesys nutraukia svajonę. Šią akimirką aš nieko nesvajojau. O praeitis, kodėl, kodėl apie ją nekalbam?

I. Ne kas kita, kaip svajonė, – praeitis. Netrukus auš diena. Ak, seserys, kalbėkim garsiai. Apgaubia, jaučiu, kaip rūkas mane tyla.

II. Kam?.. Aš žvelgiu į judvi, bet pamatau ne iškart... Man rodos, kad tarp mūsų vis platėja bedugnės... Turiu per jėgą galvoti, jog jus matau, kad iš tiesų pamatyčiau... Kur jis pasiekia sielą, šis šiltas oras manyje darosi šaltas... Dabar turėčiau jausti neįmanomas rankas, glostančias man plaukus. Tai tarsi sirenų prisilietimas. Štai ir dabar, kai apie nieką negalvojau, galvojau apie savo praeitį.

I. Aš irgi turbūt galvojau apie savąją...

III. O aš nebežinau, apie ką galvojau... Tikriausiai apie kitų praeitį... Apie praeitį nuostabių žmonių, kurie niekada negyveno. Pro mano motinos namus tekėjo upelis. Kodėl gi jis tekėjo? Kodėl gi jis tekėjo ne toliau ir ne arčiau? Ar yra priežastis, kad daiktas toks ir ne kitoks? Ar yra priežastis reali ir tikra kaip štai mano rankos?

II. Rankos nėra nei tikros nei realios...

III. Kai žiūriu į savo rankas, jaučiu Dievo baimę... Nėra vėjo, kuris virpintų žvakių liepsneles, bet pažvelkite, jos virpa...

I. Kur gi jos linksta?.. Gaila, jei kas atsakytų!

III. Aš jaučiu troškimą išgirsti laukinę muziką, kuri dabar skambėtų rūmuose. Ji visada giliai mano sieloje. Gal todėl, kai maža buvau, paskui bangas bėgdavau. Paėmiau gyvenimą už rankos tarp uolų. Jūra atrodė tarytum angelo statula užmigus, kad niekas niekada jos nebepamatytų.

II. Jūsų žodžiai man primena manąją sielą...

III. Gal todėl, kad jie netikri… Kartoju juos paskui balsą, kurio negirdžiu, bet kuris slapta man kužda… Aš tikrai turėjau gyventi prie jūros…

II. Kas banguoja, tą ir aš pamilstu, sese… Bangos mano sieloje… O kalnų man baisu… Neįmanoma, kad jie būtų tokie sustingę ir didžiuliai… Juose tikrai slypi kažkokia akmens paslaptis... Jei persisvėrusi pro šį langą aš pajėgčiau neberegėti kalnų, akimirką pro mano sielą persisvertų kažkas, kame pasijusčiau laiminga…

I. O aš myliu kalnus… Anapus, kur gyvena mano motina, mes sėdėdavome tamarindų šešėlyje ir kalbėdavomės. Visa tenai buvo ilga ir laiminga kaip dviejų paukščių skirtingose kelio pusėse giesmė… Giraitėje vienintelės laukymės buvo mūsų mintys… Ir svajojome, kad medžiai mestų ant žemės kitokią ramybę nei šešėliai… Nėra abejonių, mes ten gyvenome: aš ir ar dar kas nors, nežinau… Pasakykite, kad tai tiesa, antraip tuoj pravirksiu…

II. Ar jūs buvote laiminga, sese?

I. Medžiai to patyrė daugiau už mane... O jūs, sese, kodėl nekalbate?

3 scena

III. Žodžiai vos ištarti taps praeitim, jie liks toli nuo manęs, sustingę ir lemtingi. Jaučiu laikanti raktą nuo nežinomų durų, o pati esu amuletas, kuris suvokia save. Štai todėl man baugu žengti į gūdžią girią, į kalbėjimo paslaptį.

I. Nekalbėkim apie nieką, apie nieką... Darosi vėsiau, bet kodėl gi? Priežasties nėra. Kam kalbėti? Verčiau dainuoti, dainuoti, dainuoti... Dainuojama daina kaip linksmas bebaimis žmogus staiga įėjęs sušildo kambarį. Galėčiau užtraukti dainą, kurią mes dainuodavome praeity: deh ben mio deh cor mio fa la ninna ninna na... Kodėl nenorite, kad padainuočiau?

III. Neverta, sese... Kada kas nors dainuoja, negaliu būti su savimi. Aš apverkiu negyvą gyvenimą, kurį nešiojuosi su savimi. Visada per vėlu dainuoti, kaip ir visada per vėlu nedainuoti...

I. Be galo sunku žinoti, ką jauti stebėdamas save.

Jūreivis. Hor ch‘è tempo di dormire, dormi dormi figlia e non vagire. Perché tempo ancor verà che vagir bisognerà. Deh ben mio deh cor mio fa, fa la ninna ninna na. Questa fascia gratiosa, rubiconda or più di rosa sputi e schiaffi sporcheranno con tormento e grand’affanno. Dormi dunque figlia mia, dormi dormi, pur redentor mio perché poi con lieto viso ci vedrem in Paradiso. E fra tanto io? Contempleró. (Kadangi atėjo laikas miegui, miegoki, mano dukra, ir neverki, nes laikas, kai verkt reikės, tikrai ateis. Todėl, brangi širdie, miegok. Šį gracingą veidą, daug rausvesnį už rožę, apspjaus ir smūgiais išniekins didžios kančios. Todėl miegoki, mano dukra, miegoki, mano išsigelbėjime, nes su džiaugsmo kupinais veidais išvysime vienas kitą Rojuje. O tuo tarpu, ką aš darysiu? Aš stebėsiu.)

I. Prie mano gimtųjų namų telkšojo ežeras. Aš eidavau prie jo, sėsdavaus ant kranto ant beveik į vandenį nuvirtusio medžio... Sėdėdavau įmerkusi pėdas. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad to ežero nė būti nebuvo... Prisiminti jį – tai lyg nieko neprisiminti. Kas pasakys, kodėl taip kalbu? Kai dūžta banga ir šnibžda jos putos, rodos, kalba tūkstančiai balsų.

III. Kodėl taip kalbu? Viskas yra daugybė, o mes nežinome nieko.

I. Verčiau dainuoti, dainuoti. Puta šviežia tik tam, kam regis ji vientisa. Fa la ninna ninna na.

II. Ar norite, kad papasakočiau, ką svajojau pajūryje?

III. Galite pasakoti, sese. Jeigu tai gražu, jau iš anksto apgailestauju tai girdėsianti. O jei negražu, palaukite...

II. Vieną dieną, kai buvau atsirėmusi į šaltą uolos keterą, pamiršusi, kad turėjau vaikystę ir kitokių dienų, – tą dieną tolumoje išvydau, tarytum kažką, ką tik tarčiausi matanti, lyg ir praslenkančią burę, lyg ir... Ji dingo... Kai atsitokėjau, supratau jau anksčiau godojau tą svajonę... Nežinau, kur jos pradžia... Ir niekada nebemačiau kitos burės... Nė vieno laivo burė nepanaši į tą...

I. Regiu pro langą laivą tolumoje. Gal čia tasai, kurį matėte...

II. Ne, miela sese, negalėjo būti, kad tasai, kurį mačiau, ieškotų kokio nors uosto.

I. Kodėl man atsakėte? Galbūt aš nemačiau jokio laivo pro langą. Troškau pamatyti ir kalbėjau, kad nesikankinčiau... Dabar pasakokite, pasakokite, apie ką svajojote pajūryje...

II. Aš svajojau apie Jūreivį, kuris paklydo tolimoje saloje.

4 scena

II. Toje saloje augo palmės ir kažkokie paukščiai skraidžiojo tarp jų. Nuo tada, kai laivui sudužus išsigelbėjo, Jūreivis gyveno ten. Nebuvo kaip grįžti į tėvynę, o kiekvieną kartą prisiminęs ją kentėjo. Jūreivis ėmė svajoti. Naktį išsitiesęs pakrantėj, nepakeldavo akių į žvaigždes ir svajonėse statėsi netikrą tėvynę.

III. Kalbėkite, sese, kalbėkite... Man skauda širdį, kad nebuvau jūs, kai svajojote.

II. Metai po metų, diena po dienos, Jūreivis po svajonės akmenį įmūrydavo į tą neįmanomą statinį. Ilgainiui jis žinojo, kur praleido savo tariamas jaunystes.

I. Sese, kodėl gi nutilote?

II. Nereikia išplepėti per daug. Kai kalbu aš per daug, atsiskirt nuo savęs aš imu. Žiūrėkit: horizontas pablyško. Diena netoli, ar man dar kalbėti?

I. Pasakokit, sese, pasakokit, nekreipkit dėmesio, kad aušta.

II. Pasakodama jums ir sau pasakoju. Klausysimės trise... Ne, ne trise... Nežinau keliese...

III. Nesakykite to, sese. Ką svajojo Jūreivis? Pasakokit.

II. Jis sukūrė peizažus. O paskui ir miestus. Tada gatves, skersgatvius ir jų gyventojus. O paskui jis keliavo po tą šalį, kurią susikūrė. Netrukus jis turėjo kitą ankstesnį gyvenimą.

III. Pasakokit, nors nežinot, kodėl. Kuo ilgiau jūsų klausausi, tuo labiau nebesu savimi.

I. Ar būtinai kiekviena istorija turi turėti pabaigą.

II. Vieną dieną smarkiai lijo ir Jūreivis pavargo svajoti. Jis panoro prisiminti tikrąją savo tėvynę, bet suprato, kad nieko daugiau nebepamena, tik gyvenimą išsvajotą. O, sesės!.. Kažkas čia yra. Mano siela mane stingdo. Kalbėkit, šaukit, kad atsibusčiau, kad žinočiau čia esanti.

I. Kas nutiko po to?

II. Po to? Po ko? Ar „po to“ ką nors reiškia? Vieną dieną atplaukė laivas... Taip, taip... Vieną dieną atplaukė laivas, praplaukė pro salą, bet Jūreivio ten nebebuvo.

III. Tikriausiai grįžo į tėvynę, tik į katrą?

I. Taip, į katrą? Kas nutiko tam Jūreiviui?

II. Kodėl manęs klausiat?

Intermezzo.

Budėtojos. O jeigu nieko nėra? O jeigu viskas tebuvo niekis? Nemąstykime, bet žvelkime.

5 scena

I. Bent jau kaip baigėsi svajonė?

II. Nesibaigė, nežinau... jokia svajonė nesibaigia. Nekalbėkim... Ką būsiu prižadinusi savo svajone?.. Be galo bijau... Sustokim, sustokime!.. Nebemąstykime, nebesistenkime tęsti šito nuotykio...

III. Buvo miela jūsų klausytis. Nesakykit, kad ne.

I. Amžinybės ir grožio rasi tik svajonėse.

II. Tai kodėl dar kalbame?

I. Nežinau... Nežinau, kodėl mirštama? Kodėl žmogui lemta dulkėm pavirsti? Kodėl, kodėl, kodėl?..

II. Galbūt kad nepakankamai svajoji.

I. Ar ne verčiau tuomet užsisklęsti svajonėse ir pamiršti gyvenimą, kad mirtis pamirštų ir mus?

III. Sesės, jau diena... Kodėl gi mes neraudame? Toji, kurios pelenai ten apsimeta esantys, buvo graži, buvo jauna kaip mes, ji irgi svajojo... Neabejoju, kad jos svajonė buvo gražiausia iš visų. Apie ką ji galėjo svajoti?..

I. Kalbėkit tyliau. Gal ji klausosi mūsų?

II. Visa ši tyla ir šie pelenai, ir šita brėkštanti diena gal tėra sapnas. Gera įsižiūrėkit į viską, į viską. Jums atrodo, kad tai iš gyvenimo?

I. Nežinau. Ak, kokia jūs sustingusi. O jūsų akys tokios liūdnos.

II. Kaip keista būti gyvai. Viskas, kas nutinka, taip neįtikima. Ir Jūreivio saloj, ir pasauly šiame. Aš galvojau, kad pravirksiu.

III. Jūs iš tiesų verkėte, sese.

II. Galbūt... nesvarbu... Ar nebus čia vienintelis tikras dalykas Jūreivis, o mes tik jo sapnas?

I. Ši naktis, šita baimė jau turėjo baigtis staiga su svajonės pabaiga.

III. Sese, neturėjote pasakoti mums tos istorijos.

I. O kad būčiau galėjusi surikti ir mus pažadinti. Girdžiu, kaip šaukiu savyje. Kodėl niekas nebeldžia? Kam gi pasakojote mums savo istoriją?

II. Nebepamenu... Atrodo, tai buvo taip seniai.

I. Nebekalbėkim... Nežinau, ką tai reiškia, bet jaučiu. Aš jaučiu.

Jūreivis. E fra tanto io?

II. Ak, paklausykit.

I ir III. Kas?

II. Nieko. Aš negirdėjau nieko. Tai siaubas, mūsų vidinis siaubas. Kas tas penktasis šiame kambary, kuris pertraukia, kai mes ruošiamės pajusti.

I. Ne, nekalbėkit. Manyje jau nebetelpa baimė. Kodėl taip pasižiūrėjot?

III. Jau, jau... Jau diena... Tuoj viskas baigsis... Ir iš viso to, sese, vienintelė jūs esat laiminga, nes tikite svajone.

II. Ne, aš netikiu.