Apie “Muzika erdvėje” / About “Music in Space”

Nuoroda į rubriką „Garso ekspedicijoje“ čia.

Pastaruosius dešimt metų Lietuvos šiuolaikinės muzikos klausytojams sezonų kaitą signalizuoja ne tik tarytum vinis iš kalendoriaus kyšantis priminimas, ar kažkodėl staiga pagausėjusių neatsakytų laiškų ir žinučių kiekiai, bet ir šiemet būtent šią apvalią dešimties metų sukaktį minintis įvietintos šiuolaikinės muzikos festivalis „Muzika erdvėje“. Paskutinę vasaros savaitę prasidėjęs ir pirmąją rudens savaitę pasibaigęs festivalis klausytojams pasiūlė apmąstyti kaitos temą, kuri tuo pačiu metu leido retrospektyviai pasižiūrėti į dešimtmetį trunkančią festivalio ir jo miesto, Vilniaus, istorijas, iš naujo arba pirmą kartą patirti geriausių kažkada festivalyje skambėjusių kūrinių, instaliacijų ir garso patirčių restrospektyvą, bet taip pat suteikė platformą klausytojams įvertinti (o festivalį kūrusiems ir tebekuriantiems menininkams įsivertinti) pokyčius, kuriuos į kultūrinį gyvenimą atnešė prabėgęs laikas. Tai labiau asmeninė įžvalga, bet šiųmetėje programoje pajaučiau savotišką neišvengiamybės leitmotyvą, - neišvengiamybės ir susitaikymo su ja naratyvą, kuris subtiliai bent kelis kartus išniro galvojant, pavyzdžiui, apie globalius iššūkius, aptariamus Maksimiliano Opriškos-Fume ir Justo Bø garso ir šviesų instaliacijoje „Temporature“, ar krentant į apmąstymus, klausantis Andriaus Šiurio ir Paulinos Simutytės instaliacijos „Laikas gimti ir laikas mirti“, ar paprasčiausiai žvelgiant į vieno iš emblematiškiausių festivalio pasirodymų statusą pretenduojančio tapti kompozitoriaus Antano Jasenkos kūrinio „Matrics-natura“ atlikimą ant Vilnelės upės. Pastarojo atveju negali negalvoti apie upę, kaip apie kismo metaforą, nes kaip žinome iš žymiosios Herakliko sentencijos – panta rhei: viskas teka. Nors vanduo išlieka vandeniu, bet kartą į jį įbridęs, niekada daugiau į jį tokį patį ar toks pat neįbrisi. Panašioje tėkmėje, kuri būdinga įvietintos muzikos specifikai, randamės ir mes, klausytojai. Pasijaučiame esantys akimirkos svečiai naujai suskambėjusioje erdvėje, bet tuo pačiu metu – tik akyli stebėtojai nuolatinėje nesvarumo būsenoje, tiriantys ir ieškantys to laikino stabdžio. Jį ir atstoja muzika, reginys ir kolektyvinis susibūrimas, kurį suteikia toks festivalis, kaip „Muzika erdvėje“, - kad nors trumpam, savo viduje apmąstydami menininkų intenciją, pasijustume apsaugoti nuo realybėje kylančių iššūkių ir jų pasekmių, kad eilinė erdvė, kurią galbūt kasdien praeini, tau pareikštų save naujai. Nors kaita neišvengiama, kažkoks sakralumo aurą atstojantis prieskonis jau daugelį metų patraukia atsidavusius festivalio lankytojus patirti naujus garsinius eksperimentus, o šiemet – įbristi į tą pačią upę, tik šįkart naujai.

Dėl to gana simboliška, kad festivalio programa prasidėjo nauja kompozitoriaus Dominyko Digimo kūrinio „Tarp“ klarnetui ir elektronikai versija, atlikta Vilniaus geležinkelio stoties požeminėje perėjoje. Ankstesnioji versija buvo sukurt pačiam pirmajam „Muzika erdvėje“ festivaliui 2014 m., ir nors sunku jas palyginti, ypač, kai tuo metu, kai pastaroji skambėjo, mano sąmonėje nė nebuvo tokios sąvokos, kaip „akademinė muzika“, visa laimė, yra kas prisimena. Savo recenzijoje „Septyniose meno dienose“ dr. Gabrielius Simas Sapiega pažymi, kad tai, ką girdėjome šiemet, nebebuvo kūrybinių ieškojimų vaisius, bet pilnai susiformavusio braižo kompozitoriaus pasiekta kompozicinio tikslo realizacija. Arba trumpiau – gerai parašytas kūrinys. Bet jei kalbėtume toliau apie Dominyko Digimo kūrybos tikslingumą, net ir anksčiau už festivalio „Muzika erdvėje“ startą užkasti asmeninės estetikos pamato akmenys, - nors ir juokingai nuskambės, - kartas nuo karto sužysta ir jo naujausiuose darbuose. Ambientinės būsenos, lėta tėkmė, nuosaikus post-sentimentalumas – visa tai galime išgirsti ir kūrinyje „Tarp“, ką jau kalbėti apie tranzito būseną, t. y. buvimą tarp išvykimo ir atvykimo, kuri, žinoma, kitokiu rakursu, neseniai buvo paliesta ir jo kurtoje taksofono operoje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Kas tikrai pasikeitė per paskutinį dešimtmetį, tai Digimo kūrinių pavadinimų ilgiai. Bet grįžtant į šiuos metus, itin sužavėjo kūrinio „Tarp“ organiškumas, plastiškos reakcijos į požeminės perėjos praeivių atvežamus pašalinius garsus ir bendra kūrinio sintezė su aplinka. Klarnetininko Artūro Kažimėko ir paties kompozitoriaus atliekamos elektronikos skambesio duetas tik parodo, kokie saldūs gali būti ilgailaikio ir intensyvaus kūrybinio bendradarbiavimo vaisiai.

Anksčiau minėta kompozitoriaus Maksimiliano Opriškos, žinomo Fume pseudonimu, ir šviesų dailininko Justo Bø sukurta instaliacija „Temporature“ yra Vilniaus urbanistinio peizažo ir vidutinės jame jaučiamos temperatūros pjūvio laiko skalėje sonifikacija, tai yra šie realaus pasaulio matmenys yra paverčiami į mums girdimą muzikinę medžiagos. Stilingas ir dažnai kinematografiškas garso dizainas puikiai papildė menininko Justo Bø sukurtą natūralistinį, bet tuo pačiu kažkuo futuristiškai atrodantį Vilniaus universiteto Botanikos sodo erdvės sinchronizuoto apšvietimo dizainą: kuo muzikos tempas greitesnis, tuo apšvietimas mėlynesnis, o kitu atveju – kuo tempas lėtesnis, tuo apšvietimas raudonesnis. Techniškai įspūdingas ir akį pritraukiantis reginys, tačiau neparodantis kompozitoriaus stilistinio unikalumo, kuris neretai atkartoja daug kartų girdėtas klišes. Vis dėlto pats kūrinys leidžia klausytojui ne tik pasigėrėti, bet ir pamedituoti apie Lietuvai ir pasauliui gresiančius klimato kaitos padarinius – vien šiemet Lietuvoje buvo pasiekta penkiolika tam tikros dienos karščio rekordų.

Vienas iš šviežiausių pastaruosiuose festivaliuose nuskambėjusių kūrinių – tai 2023 m. sukurtas britų kilmės kompozitoriaus, violončelininko ir tarpdisciplininio meno kūrėjo Antono Lukoszevieze kompozicija „Vilniaus panoramos“ violončelei ir fiksuotai medijai. Pernai pirmą kartą nuskambėjęs požeminėje pėsčiųjų perėjoje prie Lazdynų ligoninės, šiemet buvo atliktas paties kompozitoriaus po Liubarto tiltu, kur puikiai atsiskleidė panoraminiai miesto vaizdai, įkvėpę pačią kompoziciją. Pastatų linijos dangaus fone tarytum grafinė partitūra indikavo atliekamų violončelės skambesio linijų parametrus, aukštį, dinaminį intensyvumą. Visa tai susiliejo į darnią formos visumą, kuri be jokios pretenzijos leido atsiskleisti Antono Lukoszevieze atlikėjiškajai ir vaizduotės meistrystei, kurie yra mane asmeniškai nepaliaujantys stebinti jo kūrybos aspektai.

Austrijoje gyvenanti ir kurianti kompozitorė Juta Pranulytė buvo viena iš festivalio „Muzika erdvėje“ bendraįkūrėjų ir organizatorių, todėl džiugu, kad jos ryšys su festivaliu jaučiamas iki šiol. Pirmą kartą 2017 m. nuskambėję jos pačios muzikiniais etiudais įvardijamas kūrinys „Giesmės be namų“ šiemet šalia socialinės rūpybos namų „Vilko pėda“ buvo atliktas jo pirmųjų atlikėjų saksofonininko Kazimiero Jušinsko ir perkusininko Dominyko Snarskio. Šįkart patefonais jiems pritarė multiinstrumentalistas Kristupas Gikas. Kaip ir nemaža dalis Jutos Pranulytės kūrinių, taip ir šis atsigręžia į du jai artimus inspiracijos šaltinius: balsą ir dokumentinę medžiagą. Įrašytoms Vilniaus benamių dainoms ir pasakojimams akomponuoja minėtieji atlikėjai. Būdami vieni geriausių savo kartos improvizacinės muzikos atlikėjų, Jušinskas, Snarskis ir Gikas sukuria naują energetinį impulsą ir be jų pritarimo stiprų poveikį turintiems benamių balsų įrašams, o viso to rezultatas – nesentimentalus ir gyvybės kupinas žvilgsnis į visuomenės atstumtuosius bei jų sakytinės istorijos dokumentacija.

Jau minėtoji ir pasvaičiojimą išprovokavusi Antano Jasenkos kompozicija „Matrics-natura“ tarpusavyje apjungia matematinius principus ir menus su mus supančios gamtos reiškiniais į bendrą patyriminę konjukciją. Kūrinio tėkmę be Vilnelės upės padėjo sukurti gerai žinomi džiazo, improvizacinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėjai perkusininkas Arkadij Gotestaman ir tūbistas Simonas Kaupinis; kartu su jais elektroniką valdė ir „Moog“ sintezatoriumi grojo pats kompozitorius. Šviežios energijos įpūtė į jų gretas prisijungęs poetas Gintaras Grajauskas, kurio balso sąveika su instrumentais, o ir paties performanso bendras vaizdas pasirodė kažkiek „tvinpyksiškas“, - siurrealus, tačiau į kurio keistumą esi įtrauktas savanoriškai.

Atskiro paminėjimo verti praėjusiais metais, minint Vilniaus septynių šimtų metų jubiliejų, žymių užsienio kompozitorių japono Toshio Hosokawa‘os kūrinio „Invisible Angels“ bei ukrainietės Annos Korsun kūrinio „Spettri“ instaliacijos, atitinkamai eksponuotos Šv. Jonų bažnyčios varpinėje ir Tuskulėnų memorialo koplyčioje-kolumbariume.

Bendrai pažvelgus į šiųmetę festivalio „Muzika erdvėje“ programą jaučiasi per tiek metų įdėto darbo, pastangų ir rūpesčio rezultatas, kuriant unikalią ir kasmet laukiamą šiuolaikinės muzikos šventę. Su tuo norisi pasveikinti meno vadovus kompozitorių Matą Drukteinį, kuris buvo vienas iš festivalio įkūrėjų, bei kompozitorę ir garso menininkę Agnę Matulevičiūtę. Viso to dėka beveik šešiasdešimt Vilniaus erdvinių suskambėjo naujai ir netikėtai, bendradarbiaujant su kompozitoriais, garso menininkais, atlikėjais ir vietos bendruomenėmis, todėl norisi pasidžiaugti šiemet sukurta retrospekcijos aura, nes tik taip trumpam sustojus ir save įsivertinus galima žengti į naują kūrybinės veiklos ir kuratorystės dešimtmetį. Bet visgi kirba mintyse vienas klausimas: nors ir didelis tas mūsų Vilnius, bet ar dar ilgai jo siūlomos erdvės tvers būdamos kūrybos šaltiniu vietos ir pasaulio menininkams? O galbūt laikas didžiajam šuoliui į nežinomybę ir atvežti šią puikią iniciatyvą svetur, į kitus miestus, į kitas bendruomenes? Tik laikas neišvengiamai parodys, kokie kiti kismo ir transformacijos faktoriai nulems festivalio „Muzika erdvėje“ ateitį. Bet neabejoju, kad ši tradicijos statuso siekianti iniciatyva sulauks ir savo antrojo dešimtmečio retrospektyvos.

English translation:

For the past ten years, the changing of the seasons for Lithuanian contemporary music listeners has been marked not only by the subtle reminder poking out of the calendar like a nails, or a sudden increase in unanswered emails and messages, but also by the festival of site-specific contemporary music, "Music in Space," celebrating its round ten-year anniversary this year. Starting in the last week of summer and concluding in the first week of autumn, the festival offered listeners an opportunity to reflect on the theme of change. This theme simultaneously allowed for a retrospective look at the decade-long history of the festival and its city, Vilnius, while also giving the audience a chance to experience a retrospective of the best pieces, installations, and sound experiences that once resonated during the festival, whether for the first time or anew. It also provided a platform for listeners to assess (and for the artists who have created and continue to create the festival, to reflect on) the changes that time has brought to cultural life. This is more of a personal insight, but in this year’s program, I sensed a kind of inevitability—a narrative of inevitability and reconciliation with it, which surfaced subtly several times, for example, when reflecting on global challenges addressed in the sound and light installation "Temporature" by Maksimilianas Opriška-Fume and Justas Bo, or when contemplating while listening to the installation "A Time to Be Born and a Time to Die" by Andrius Šiurys and Paulina Simutytė, or simply by watching the performance of Antanas Jasenka's work "Matrics-natura," which seems poised to become one of the most emblematic performances of the festival, on the Vilnelė River. In the latter case, it's impossible not to think of the river as a metaphor for change, as we know from Heraclitus’ famous saying—panta rhei: everything flows. While water remains water, once you've stepped into it, you'll never step into the same water, or be the same person stepping into it, again. We, the listeners, find ourselves in a similar flow, characteristic of the specificity of site-specific music. We become momentary guests in a space newly resonating with sound, but at the same time, we are only keen observers in a constant state of weightlessness, exploring and searching for that temporary pause. That pause is provided by the music, the spectacle, and the collective gathering that a festival like "Music in Space" offers—allowing us, even if just for a moment, to feel shielded from the challenges and consequences of reality, as we reflect on the artists' intentions and rediscover a space we might pass through every day, presenting itself to us anew. Although change is inevitable, the aura of a certain sacredness has for many years attracted dedicated festival-goers to experience new sonic experiments, and this year—to step into the same river once again, but in a new way.

It’s quite symbolic, then, that the festival's program began with a new version of composer Dominykas Digimas' piece “Tarp” (“Between”) for clarinet and electronics, performed in the underground passage of Vilnius' railway station. The previous version was created for the very first “Music in Space” festival in 2014, and though it’s hard to compare the two—especially since at that time, the concept of “academic music” didn’t even exist in my mind—luckily, some people remember. In his review in "7 meno dienos," Dr. Gabrielius Simas Sapiega notes that what we heard this year was no longer the fruit of creative exploration, but the realization of a fully developed compositional goal by a composer with a mature style. In short—a well-written piece. But if we continue to discuss the intent behind Dominykas Digimas' work, the foundation stones of his personal aesthetic, laid even before the start of the “Music in Space” festival, (I know it will sound funny) still bloom occasionally in his newest works. Ambient states, slow flow, and a restrained post-sentimentality can all be heard in “Tarp”, not to mention the state of transit—being between departure and arrival, which, in a different perspective, was recently touched upon in his telephone booth opera, “Things I Didn’t Dare to Say, and Now It’s Too Late”. What has truly changed over the last decade are the lengths of Digimas’ work titles. Returning to this year’s festival, the organic nature of the piece “Tarp” was particularly impressive, with its fluid response to the incidental sounds brought by the passersby in the underground passage and its overall synthesis with the environment. The duo of clarinetist Artūras Kažimėkas and the composer himself performing electronics showcased the sweet fruits of long-term and intensive creative collaboration.

The aforementioned installation “Temporature” created by composer Maksimilianas Opriška, known by his pseudonym Fume, and lighting designer Justas Bø, sonified the urban landscape of Vilnius and the average temperature felt within it over time. This means that these real-world dimensions were transformed into musical material that we could hear. The stylish and often cinematic sound design perfectly complemented the naturalistic yet somewhat futuristic synchronized lighting design of the Vilnius University Botanical Garden created by Justas Bø: the faster the music’s tempo, the bluer the lighting; the slower the tempo, the redder the lighting. A technically impressive and eye-catching spectacle, though it did not showcase the composer’s stylistic uniqueness, often repeating familiar clichés. Nevertheless, the piece allowed listeners not only to enjoy but also to meditate on the looming consequences of climate change for Lithuania and the world—this year alone, fifteen heat records were broken in Lithuania.

One of the freshest works performed at the recent festivals is the composition “Vilnius Panoramos” for violoncello and fixed media, created in 2023 by the British-born composer, cellist, and interdisciplinary artist Anton Lukoszevieze. First performed last year in an underground pedestrian passage near the Lazdynai hospital, it was played this year by the composer himself under the Liubartas Bridge, where the panoramic city views that inspired the composition were fully revealed. The lines of the buildings against the sky served almost as a graphic score, indicating the parameters of the cello’s sound lines—height, dynamic intensity. All of this merged into a harmonious form that, without pretense, allowed Anton Lukoszevieze’s mastery of performance and imagination, aspects of his work that personally never cease to amaze me, to unfold.

Composer Juta Pranulytė, who lives and works in Austria, was one of the co-founders and organisers of the “Music in Space” festival, so it’s delightful that her connection to the festival is still felt today. Her work “Hymns without Homes,” first performed in 2017 and labeled as musical études by the composer herself, was performed this year near the social care home “Vilko pėda” by its original performers, saxophonist Kazimieras Jušinskas and percussionist Dominykas Snarskis. This time, they were joined by multi-instrumentalist Kristupas Gikas, who played on turntables. Like many of Juta Pranulytė’s works, this one also draws on two sources of inspiration close to her: voice and documentary material. The recorded songs and stories of Vilnius’ homeless were accompanied by the aforementioned performers. Being some of the best improvisational musicians of their generation, Jušinskas, Snarskis, and Gikas created a new energetic impulse, enhancing the already powerful impact of the homeless voices’ recordings, resulting in an unsentimental yet life-filled glimpse into the marginalised members of society and the documentation of their oral history.

The previously mentioned and thought-provoking composition "Matrics-natura" by Antanas Jasenka combines mathematical principles and the arts with the natural phenomena around us in a joint experiential conjunction. The flow of the work, enhanced by the Vilnelė River, was created with the help of well-known performers of jazz, improvisational, and contemporary music: percussionist Arkadij Gotestaman and tubist Simonas Kaupinis; together with them, the composer himself controlled electronics and played the “Moog” synthesizer. Fresh energy was infused by the poet Gintaras Grajauskas, whose voice interaction with the instruments, along with the overall visual aspect of the performance, had something of a "Twin Peaks" surrealism—odd, but willingly drawing you in.

Also worth mentioning are last year’s installations by renowned foreign composers: the Japanese Toshio Hosokawa’s piece “Invisible Angels,” and the Ukrainian Anna Korsun’s work “Spettri,” exhibited respectively in the bell tower of St. Johns' Church and the chapel-columbarium of the Tuskulėnai Memorial, in honor of Vilnius’ 700th anniversary.

Looking at this year's “Music in Space” festival program as a whole, one can sense the results of the many years of hard work, effort, and care put into creating a unique and eagerly awaited contemporary music celebration each year. With that in mind, I want to congratulate the artistic directors, composer Matas Drukteinis, one of the festival’s founders, and composer and sound artist Agnė Matulevičiūtė. Thanks to them, nearly sixty of Vilnius’ spaces resonated in new and unexpected ways this year, in collaboration with composers, sound artists, performers, and local communities. Therefore, I am delighted with the aura of retrospection created this year, for only by pausing briefly and reflecting can we step into a new decade of creative work and curatorship. Still, one question lingers: though our Vilnius is vast, how long will its spaces continue to serve as a source of inspiration for local and international artists? Or perhaps it's time for a great leap into the unknown and to bring this wonderful initiative to other cities, to other communities? Only time will inevitably show which other factors of change and transformation will shape the future of the “Music in Space” festival. But I have no doubt that this initiative, aiming for the status of a tradition, will also reach its second decade retrospective.